Šaknys
Požemis, praeitis, protėvių pasaulis. Šaknys primena tai, kas nematoma, bet laiko ir maitina visa, kas auga virš žemės.
Vienas vardas.
Daug medžių.
Jovaras — senas, lietuvių kalboje prigijęs medžio vardas. Juo vadinta ne viena rūšis, o liaudies dainose po jo šakomis telpa visas pasaulis.
Skaityti istorijąIšgirdus žodį „jovaras“, gali pasirodyti, kad kalbama apie vieną aiškiai apibrėžtą medžių rūšį. Tačiau lietuvių kalbos istorija įdomesnė: skirtinguose kraštuose ir skirtingais laikais tas pats vardas prigijo keliems medžiams.
Lietuvių kalbos žodyne nurodomos juodoji tuopa, platanalapis klevas, paprastasis skroblas, gudobelė ir platanas. Taigi „jovaras“ labiau priklauso gyvajai kalbai bei tradicijai nei vienos rūšies botanikos etiketėms.
Žodis turi ir visai kitokią, su papročiais susijusią reikšmę: jovaru vadintas pabaigtuvių rugių vainikas, pinamas užbaigus rugiapjūtę ir su dainomis parnešamas namo. Medis čia tampa ne tik augalu, bet ir derliaus, darbo bei metų rato ženklu.
Lietuvių liaudies dainose jovaras nėra vien gamtos detalė. Jis priklauso senajai simbolių kalbai, kurioje medis gali žymėti pasaulio centrą, gyvybės atsinaujinimą ir ryšį tarp skirtingų būties sričių.
Visuotinė lietuvių enciklopedija jovarą mini tarp dažnų lietuvių Pasaulio medžio atitikmenų — greta ąžuolo, liepos ir putino.
Po jovarėliu,Liaudies dainų įvaizdis
po šimtašakėliu…
Požemis, praeitis, protėvių pasaulis. Šaknys primena tai, kas nematoma, bet laiko ir maitina visa, kas auga virš žemės.
Žmonių gyvenamoji erdvė — darbai, bendruomenė, kasdienybė. Kamienas sujungia apačią ir viršų, praeitį ir dabartį.
Dangus ir aukštybės. Dainose viršūnėje dažnai aptinkamas paukštis, ypač sakalas — dangaus sferos ženklas.
Jovaro vardas išliko ne tik dainų tekstuose. Dzūkijoje užrašytas liaudies ratelis „Jievaro tiltas“: dvi žaidėjų grupės dainuodamos kalbasi tarsi derėdamosi, o pro rankomis sudarytus vartelius praeina kiti žaidėjai. Tilto motyvas primena, kad liaudies tradicijoje svarbi ne tik medžio išvaizda, bet ir perėjimo, susitikimo, bendrumo idėja. Tai jau kultūrinė interpretacija, o ne tiesioginis žodžio apibrėžimas.
Tai Pasaulio medžio simbolikos aiškinimas, o ne pažodinis visų dainų aprašymas. Tautosakoje įvaizdžiai įvairuoja.
Šie augalai nepanašūs nei lapais, nei augimo būdu, nei medienos savybėmis. Juos jungia lietuvių kalboje paliudytas jovaro pavadinimas.
Didelis, greitai augantis medis, mėgstantis drėgnesnes vietas, upių slėnius ir pakrantes. Jo tamsi, giliai sueižėjusi žievė ir plačiai besiskleidžianti laja suteikia medžiui išraiškingą siluetą.
Mediena: lengva, palyginti minkšta; naudota dėžėms, lentynoms, smulkiems dirbiniams ir kitiems nesunkiems gaminiams.
Stambus klevas plačiais, penkiaskiaučiais lapais ir senstant lopais besilupančia žieve. Lietuvoje sutinkamas želdynuose, parkuose ir sodybose. Su tikruoju platanu jo painioti nereikėtų.
Mediena: šviesi, tolygi ir daili; vertinama baldams, virtuvės reikmenims, drožiniams bei interjero detalėms.
Tankialapis medis, atpažįstamas iš pailgų, dvigubai dantytų lapų ir neretai išraiškingo, tarsi raumeningo kamieno. Tai viena kietesnę medieną turinčių Europos medžių rūšių.
Mediena: itin kieta, atspari trinčiai; tinka įrankių kotams, tekintoms detalėms, grindims ir mechaniniams elementams.
Dygus krūmas arba nedidelis medis, pavasarį pasipuošiantis baltais žiedais, o rudenį — raudonais vaisiais. Tai ne viena rūšis, o medžių ir krūmų gentis.
Mediena: kieta, smulkiagrūdė, tačiau gaunama mažais kiekiais; naudojama kotams, tekinimui, smulkiems amatų dirbiniams.
Monumentalus puošnus medis, kurio žievė gali luptis nevienodų spalvų lopais. Platanai Lietuvoje daugiausia pažįstami kaip dekoratyviniai želdynų medžiai.
Mediena: gali turėti ryškų, margą tekstūrinį raštą; naudojama lukštui, baldams, apdailai ir dekoratyviems gaminiams.
Iliustracijos stilizuotos, skirtos nuotaikai ir pagrindinei lapo formai perteikti, o ne tiksliai augalų atpažinčiai.
Medienos paskirtį nulemia ne jos senasis vardas, o rūšis, tankis, kietumas, džiovinimas ir tai, kur gaminys bus naudojamas. Jovaru vadinti medžiai čia labai skirtingi. Praktinis pavyzdys — medinės konstrukcijos durys, kurioms svarbūs ir medžiagos, ir technologijos pasirinkimai.
Tuopos mediena lengvai apdirbama, todėl tinka dėžėms, pakuotėms, smulkiems medžio dirbiniams. Pramonėje ypač plačiai naudojama įvairių auginamų tuopų ir jų hibridų mediena.
Platanalapio klevo mediena pasižymi dailia, gana vientisa tekstūra. Iš jos gaminami baldų elementai, interjero detalės, virtuvės įrankiai ir įvairūs drožiniai.
Skroblo mediena pasižymi kietumu. Istoriškai ji vertinta krumpliaračiams, kaladėms ir įrankių dalims, šiandien naudojama ir grindų dangai ar tekintiems gaminiams.
Gudobelė tinka mažesniems, stipriems dirbiniams, o platano mediena mėgstama dėl išskirtinio dekoratyvaus rašto, atsiskleidžiančio baldų lukšte ir apdailoje.
Kietumas dar nereiškia atsparumo drėgmei, grybams ar temperatūrų kaitai. Todėl baldams, vidaus apdailai ir lauko konstrukcijoms mediena parenkama pagal skirtingus kriterijus. Svarbu, kaip ji išdžiovinta, ar tinkamai sujungta, ar apsaugota nuo aplinkos poveikio. Kai kada stipresnis sprendimas yra ne vientisa lenta, o kokybiškai suklijuota, sluoksniuota medinė konstrukcija.
Nuo rankų darbo baldo iki didesnio staliaus gaminio svarbu suderinti medienos savybes ir paskirtį. Pavyzdžiui, durys vertinamos ne vien pagal paviršiaus grožį: svarbūs ir stabilumas, drėgmės poveikis, šiluminės savybės, kokybiškas sujungimas bei tinkama apdaila.
Ne kiekviena jovaru vadinama mediena tiktų tokiam gaminiui, ypač lauko sąlygoms. Todėl konstrukcijoms rūšis ir technologija pasirenkamos atskirai, pagal realius reikalavimus.
Žodžio reikšmės, tautosakos aiškinimas ir medienos savybės remiasi kalbos, enciklopediniais bei dendrologiniais šaltiniais.